Iš ko gaminama
Apie serbentus
Mūsų soduose auginami raudonieji, 
ir juodieji serbentai. Vienus 
kitų juos skiria ne 
spalva, bet ir sudedamosios dalys. Pavyzdžiui, serbentai turi daugiau, 
kiti serbentai, cukraus ir mažiau rūgšties. 
panašūs į baltuosius yra 
serbentai. Jie taip 
auga kekėmis. Uogos 
raudonos spalvos. Gerai išsirpę serbentai yra rūgštūs, 
tas rūgštumas esti švelnus. Ne visiškai išsirpusios 
yra labai rūgščios, todėl 
renkamos tik visiškai susirpusios, o 
gaminti — net persirpusios. 
skinami kekėmis taip, kaip 
ant krūmo. Taip 
ir laikomos šaltoje patalpoje, supiltos į neaukštus plačius krepšius, gali išsilaikyti neperdirbtos 
keletą dienų. Nuskintos ne kekėmis, bet 
nuo šakučių ir sužalotos uogos 
greičiau gesti.
Raudonieji ir juodieji serbentai 
daug tirpstančio pektino. Jis, jungdamasis su vaisių cukrumi, uogų 
paverčia drebučiais. Pasinaudojant šia uogų savybe, gaminami 
nevirtų serbentų konservai — tyrių ir sulčių drebučiai. Su cukrumi 
raudonieji serbentai išlaiko gražią raudoną spalvą, jų gaminiai, kaip ir šviežios uogos, neturi kvapo. Dėl to į raudonųjų serbentų 
patariama įdėti kvapių aviečių, žemuogių arba vanilės. Raudonųjų serbentų drebučiai būna skaidrūs, 
spalvos, sultys skanios, tačiau kompote išvirtos esti negražios, išblukusios, todėl kompoto iš jų 
gaminti.
Vertingiausi iš visų trijų rūšių yra juodieji serbentai. 
turi apie 3% rūgšties, nemaža pektino, 
mg% vitamino C, 1% baltymų ir 13,4% angliavandenių.
Juodųjų serbentų uogos 
daug stambesnės, aptrauktos 
stora juoda odele, saugančia 
nuo kenkėjų. Nuskintos, supiltos 
šaltame kambaryje į neaukštus krepšius, jos 
išsilaikyti 3 dienas. Tačiau laikytos uogos ne 
gaminiams tinka, nes 
tą laiką labai pasikeičia jų cheminė sudėtis, ypač susiskaido pektinas.
Dėl 
skonio ir stipraus kvapo, 
juodieji serbentai išsiskiria iš kitų rūšių serbentų, 
vieni žmonės labai mėgsta, o 
— visiškai nevertina. Gaminiuose kvapas ir 
pasidaro švelnesni.
Uogos renkamos sausą, ne karštą dieną arba praėjus vidurdienio karščiui, 
yra pavakare 
ryte, rasai nudžiūvus. Daugumos juodųjų serbentų veislių kekėse būna išsirpusios vienodai, todėl jas galima 
iš karto, kekėmis. Taip nuskintos, dar ne visiškai išsirpusios gerai išsirpsta ir nuskintos. Jas 
pervežti. Tačiau, jei kai kurių veislių kekėse išsirpsta ne visos iš karto, tai 
reikia skinti 
būdu. Taip skinamos ir tų veislių uogos, 
prinokusios lengvai nubyra.
Prieš konservuojant, šakučių uogas patogiau 
ne pirštais, bet paprastomis tripirštėmis 
šakutėmis.
Juodųjų serbentų odelė palyginti standi. Verdant ji susprogsta, ir minkštimas sutyžta, o tai šiek tiek 
gaminio išvaizdą. Odelei suminkštinti keletas priemonių. Uogos nedidelėmis 
supilamos į verdantį vandenį ir pakaitinamos 3 min., 
vandeniui užvirti. Jei 
virti, tai uogas 
subadyti tam 
įrankiu. Jį nesunku ir pačiam pasigaminti. Pavyzdžiui, į platų 1 cm ilgio kamštį prismaigstyti smeigtukų taip, kad 
jų galai būtų ne mažiau kaip centimetrą išlindę iš kamščio. 
subadytų arba apvirintų uogų odelę cukrus patenka į uogų vidų, ir jos išverda 
— nesutrūkusios.
Dėl jau minėtų pektininių medžiagų, verdant šviežiai 
serbentus, sirupas virsta drebučiais. 
to išvengti, prisirpusios surinktos mažiausia 3 paras iki 
laikomos švarioje vėsioje patalpoje, paskleistos 
sluoksniu. Po to šakutėmis uogos nubraukiamos kotelių, nuplaunamos ir ant sietų apdžiovinamos.
Raudonųjų serbentų uogienė, 
uogų imama 1,2 kg cukraus. Paruoštos uogos 
į emaliuotą arba glazūruotą molinį indą sluoksniais su 
ir pastatomos parai vėsioje vietoje. Po to 
supilama į puodą ir verdama, kol pasidaro permatomos ir 
sutirštėja. Verdant uogienė dažnai sukratoma ir 
putos.
Uogienė į stiklainius supilstoma po to, 
atšąla.
Kepiniams puošti serbentų uogos verdamos kekėmis su koteliais. Šiai 
patariama raškyti gražius ne visiškai išsirpusius raudonuosius, baltuosius ir 
serbentus, kurių kekės visos vienodai išsivysčiusios. 
kekės viena eile paskleidžiamos 
sieto ir po dušu nuplaunamos. Joms apdžiūvus, uogienė 
(iš kiekvienos rūšies serbentų atskirai) daugkartiniu būdu, 
kilogramui uogų imant 1 kg cukraus.
Juodieji 
raškomi visiškai išsirpę. Reikia atminti, kad išsirpimą negalima spręsti iš spalvos, kuri 
gerokai anksčiau, negu išsirpsta, pasidaro būdingos išsirpusioms uogoms 
spalvos. Uogos visiškai išsirpsta tik 
antroje pusėje, tada 
ir raškomos uogienėms.
Nuraškytos uogos palaikomos 3 
paskleistos nestoru 
vėsioje patalpoje. Tada nuplaunamos, nubraukiamos kotelių ir, nukarpius taurėlapių liekanas, kiauraindyje 
2—3 min. 70—80° C temperatūros vandenyje, kad suminkštėtų odelė. Pro suminkštintą odelę 
lengviau patenka į uogas, ir išvirusios esti gražesnės.
1 kg uogų imama 1 kg cukraus, 1/2—2 stiklinės vandens. Iš 
ir vandens išverdamas sirupas. Į jį sudedamos paruoštos ir užvirinama. Užvirusi uogienė tuoj nukeliama ugnies, atvėsinama ir vėl užvirinama. Taip kartojama 3 kartus. Paskutinį kartą užvirinus, iš lengvo, sukratant ir nugraibant putas, 
sirupas sutirštėja, o uogos 
permatomos. Tada uogienė atšaldoma ir supilstoma į stiklainius.